Čia yra labai sudėtinga. Tokiais atvejais yra tekę susidurti ne vieną kartą. Vienas iš kelių, velgi jeigu būtų mentorius iš šalies, jis turėtų pažiūrėti ir į tą spektrą, ką darau grupėje ir klasėje, ir kaip elgiuosi su tėvais. Kurioje vietoje nesueina galai. Kartais reikia žmogaus iš šalies, kuris sugebėtų šituos dalykus suderinti tarpusavyje. Antras variantas, reikia susėsti kartu ir užduoti klausimus tėvams, kas jiems nepatinka, kas yra negerai. Reikia kalbėti apie nepasitenkinimą. Beje, gebėjimas priimti nepasitenkinimą į save, yra tam tikra kompetencija. Jeigu tėvai nepritaria, o aš toliau dirbu su vaikais, kartais darbas gali būti problematiškas, nes nesigauna efektas, kurio tikiuosi. Bet pagrindinis dalykas yra pokalbis su abiem pusėm.

Su manim yra blogai, nes mano užimtumas ir darbas labai netiko į laiką su ugdymo įstaigomis. Auklės buvo paprastesnis pasirinkimas, kadangi buvo galima pasireguliuoti, kada išeiti, kada sugrižti. Ko aš tikiuosi, per vaikus, negaliu atsakyti. Manau galiu atsakyti, ko tikisi valstybė, ir ko mes tikimės iš savo vaikų. Mes tikimės, kad jie peraugs iš priežiūros, iš globos, kad peraugs į ugdymo įstaigą ir mokysis per žaidimus, per pozityvų, gerą elgesį socialinių, emocinių kompetencijų. Tam tikros savimonės tarpusavio santykių, su kuriais mes jau ateina į mokyklas ir vaikams bus lengviau. Aš, kaip žmogus, žinantis švietimo sistemą, niekada nekelčiau reikalavimo kimokyklinio udgymo įstaigai skaityti i rašyti. Ne čia yra pagrindinis dalykas. Pagrindinis dalykas yra santykiai, gebėjimas dirbti su kitais vaikais ir pirmi žingsniai apie atsakomybę, epmatiškumą ir kitus dalykus.

Veiklos buvo filmuotos karantino metu. Grįžus vaikams po karantino laikotarpio, buvo kalbėta apie tai ir knygą analizavome su vaikais gyvai, grupėje.

Taip, turime. Mūsų socialinė pedagogė dirbo taip pat aktyviai, kaip ir kiti pedagogai. Pirmiausia dirbo su šeimomis, pagal planą. Buvo konsultacijos ir telefonu ir Zoom platforma. Vėliau teikė pagalbą ir visiems kitiems norintiems. Įstaigos svetainėje buvo nurodyti kontaktai, su kuriais galima buvo susisiekti.

Taip, esame pasiruošę, kadangi jau nuo pat pirmos minutės žinotume, kas ir ką daro. Kitas žingsnis, kad daugiau yra kalbama su tėvais, kaip, kas galėtų būti. Nes pirma patirtis buvo, kad tėvai išėjo, mes likom čia ir vat ta komunikacija nebuvo įvykusi. Dabar jau visi sklandžiai žinotų, kas į ka krepiasi.

Kalbėdami savo pranešime apie individualizavimą ir personalizavimą, mes norėjome ne tik paryškinti svarbią problemą, su kuria susiduria kiekvienas pedagogas. Mes kaip tik norėjome pasakyti, kad personalizavimas yra viso pedagoginio darbo procesas, kada pats pedagogas uždeda akinius, per kuriuos jis stengiasi pastebėti kiekvieną vaiką. Per 5-10 minučių pedagogas negali to padaryt, bet per savaitę jis tą gali padaryti savitu būdu. Personalizavimas tai yra tamprus ryšys tarp vaiko tėvų ir vaiko, nes jeigu pedagogas puikiai komunikuoja grupėje su vaikų tėvais, jam bus nesunku pastebėti visas paslėptas gaires vaiko raiškoje. Tai manau, kad personalizuoti darbą su 24 vaikais, esančiais grupėje galima tik užtikrinant ryšį tar tėvų, vaikų ir pedagogo.

Autizmo spektrą turintys vaikai nesibaigia adaptacijos praėjęs laikotarpis, jie sunkiau į viską reaguoja. Itin jautrūs vaikai, kai supranta, kad grėsmės nekyla ir nėra, jų neatskirsi niekaip, kad jie yra kažkokie kitokie. Jie gali drąsiai palaikyti akių kontaktą, jie drąsiai kalba, drąsiai bendrauja.

Sveiki, kaip paredaguoti savo vardą ir pavardę rasite DUK skyrelyje: https://www.pedagogas.lt/dazniausiai-uzduodami-klausimai

Sveiki, parašykite mums info@pedagogas.lt iš kokios Jūs įstaigos ir mes atsiųsime pažymėjimą, nes jie jau išrašyti, tikriausiai nepasiekė Jūsų.